Sienos Grupė yra oficialiai registruota viešoji įstaiga siekianti užtikrinti migrantų ir prieglobsčio siekėjų teises pagal tarptautinius įsipareigojimus. Vadovaujamės abipusės pagalbos principais ir padedame žmonėms išgyventi jiems pakliuvus į gyvybei ir sveikatai pavojingas situacijas keliaujant. Be to, atidarėme bendruomenės centrą padedantį žmonėms integruotis lokaliai.
Misija -
kovoti su smurto apraiškomis pasienyje ir migruojančių žmonių diskriminacija Lietuvoje.
Vizija -
žmogaus teises gerbianti, įvairovei atvira ir visiems saugi Lietuva.
2021 ruduo Lietuvoje.
Orai vėso. Lietuva „gynėsi nuo hibridinės atakos“, VRM ministrės įsakymu įteisinusi migruojančių žmonių atstūmimus (push-back) Lietuvos – Baltarusijos pasienyje. Stovyklose įkalinti gyveno apie 4000 migrantų, atėjusių per sieną iš Baltarusijos 2021 m. vasarą, iki uždarant galimybę patekti į Lietuvą.
Lenkijos aktyvistai nuolat viešai dalinosi informacija apie Lenkijos – Baltarusijos pasienyje „pirmyn- atgal“ pareigūnų stumdomus žmones. Vaikai, senoliai, neįgalieji, ilgą laiką užstrigę nežmoniškose gyvenimo sąlygose, be maisto ir vandens. Išsekimo ir traumų, atsiradusių po akistatos su pareigūnais, rezultatas - pirmosios mirtys pasienyje.
Lenkijos sienos su Baltarusija ilgis - 418 km.
Lietuvos - Baltarusijos siena ilgesnė - 679 km.
Tačiau Lietuvoje informacija apie migraciją pasienyje buvo laikoma visiškoje paslaptyje. Tyla. Visgi keletui žmonių, įtarusių, kad Lenkijoje vykstantys procesai atsikartoja ir Lietuvoje, ši tyla nebuvo priimtina.
Ewa, Lietuvoje gyvenanti lenkė, iš Lenkijos savanorių gaudavo informaciją apie žmones Lietuvos teritorijoje, kuriems reikėjo skubios medicininės ar humanitarinės pagalbos. Rita S., stebėjusi lenkų savanorių humanitarinę veiklą, matė sudėtingiausias ir antihumaniškiausias situacijas miškuose Lenkijoje. Susipažinę socialiniuose tinkluose, moterys ėmė burti neabejingus žmones, kuriems norėjosi žinoti tiesą apie pasienį ir padėti žmonėms nenumirti Lietuvos teritorijoje.
Taip 2021 m. spalio pabaigoje buvo parengtas pirminis humanitarinės pagalbos teikimo planas, o lapkritį atsirado „štabukas“ arba „bazė“ - vieta, kur 24/7 daugiau nei metus prie telefono budėjo savanoriai, organizuodavę gyvybiškai svarbias humanitarines misijas į pasienį. Savanoriavo ne tik lietuviai - kartu su mumis humanitarinės pagalbos teikimą organizavo prancūzai, britai, turkai, olandai, danai, vokiečiai, serbai, portugalai, lenkai, šveicarai, ES pilietybę turintys kitų šalių piliečiai. Inžinieriai, mokytojai, socialiniai darbuotojai, fizikai, teisininkai, filologai, architektai, socialiniai darbuotojai, psichologai, menininkai, medikai, vertėjai, žurnalistai, verslininkai, vadovai, dėstytojai, studentai - tai žmonės, atsiliepę į pagalbos prašymą.
Pagalbos, kurią suteikti mūsų valstybė draudė.
Dėl informacijos vakuume klestinčios propagandos vengėme pasakoti apie savanorystę savo artimiesiems ir draugams. Didžioji dalis valdininkų bei politikų mūsų veiklą demonizavo, vadindami „Putino naudingais idiotais“, Lukašenkos agentais. Visuomenė, deja, šitai atkartodavo, nesuprasdama kodėl mes padedame migruojantiems žmonėms. O mes tik nunešdavome maisto, vandens, vaistų, tik perrengdavome sušlapusius vaikus, sutvarstydavome sužalotas kojas… Matydami situaciją ir siekiant viešinti paslaptyje vykdomus nusikaltimus žmogiškumui, pradėjome kontaktuoti su žurnalistais bei politikais.
Sulaukėme baudų už gyvybės išgelbėjimą. Pateikėme pirmuosius prašymus Europos Žmogaus Teisių Teismui (toliau – EŽTT) dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. EŽTT įpareigojo Lietuvos pareigūnus įsileisti žmones ir priimti jų prašymus dėl prieglobsčio. Išmokome darydami. Taip ištraukėme iš mirties nagų dar keliolika žmonių. Netrukus buvome apkaltinti žmonių gabenimu, tačiau netrukus ir išteisinti - ikiteisminis tyrimas nutrauktas.
Tokia buvo pradžia – dėkojame Krikščioniškų Socialinių Iniciatyvų Forumui (www.ksiforumas.lt) už tai, jog veiklos pradžioje „priglaudė“ mus ir suteikė galimybę turėti juridinį statusą. Juridinis statusas leido sutelkti dar daugiau neabejingų žmonių, kurie fiziškai negalėjo prisidėti prie veiklos, bet galėjo paremti finansiškai.
2022 vasarą devyni savanoriai įkūrė atskirą organizaciją, pavadinimu „Sienos grupė“, kuri 2022 m. rudenį buvo įregistruota oficialiai.
Nelengva prisiminti. Ypač tuos, į kurių pagalbos prašymus nespėjome ar nebuvo leista sureaguoti. Ypač baisu buvo eiti prie gulinčių ant žemės žmonų - nes kaskart galvojome „kad tik nebūtų miręs“… Kaip šiandien vis dar sako savanoriai - jau niekada miškas nebebus tik mišku- eidami visada dairysimės persigandusių, besislepiančių žmonių. Matysime daugiau nei mato kiti. Klausysimės atidžiau.
„... pastarųjų dienų nakties temperatūra pasiekė žemiausią lygį nuo vasaros, nebuvo įleistas nei vienas žmogus iš 263 per pastarąsias 4 dienas bandžiusių kirsti sieną. Kažkaip turėjau viltį, kad nukritus orams bent keli žmonės per parą „bus pasigailėti“. Nei vienas kelias dienas nevalgęs asmuo, nei vaikas, nei moteris, nebuvo identifikuoti kaip pažeidžiami asmenys. Aiškus demonstravimas kieno rankoje galia. Ir bauda už tiesą.“
(Iš savanorės užrašų, 2021 ruduo)