Sienos Grupė

 

“Esu iš Irako. Anksčiau gyvenau su savo 4 asmenų šeima: tėvas, mama ir broliu. Mano tėvas anksčiau dirbo karininku, bet žlugus Saddamo Husseino rėžimui, išėjo į pensiją. Visi apylinkės žmonės žinojo, kam mano tėvas anksčiau dirbo. Jis mėgo kalbėtis, ginčytis su žmonėmis, reiškė savo nuomonę. Dėl to ėmėme sulaukti grąsinimų, raginimų išvykti.Kartą tėvas buvo smarkiai sumuštas gatvėje. Vieną pavasario naktį atvažiavo ginkluotų vyrų grupė tamsintais automobiliais. Jie įėjo į namą ir viską sudaužė. Šovė į mano broil du kartus, išsivedė tėvą… Miegojau antrame namo aukšte. Išgirdau šūvių garsą. Aš laukiau, kol jie išeis. Nulipau žemyn ir pamačiau savo brolį sužeistą, gulintį ant žemės... Po keleto dienų mano mamą ištiko širdies smūgis ir ji mirė. Mano teta bijojo mane priglausti ir liepė keliauti kur nors toli. Brolis buvo ligoninėje.”

“Neturėjau pakankamai pinigų išvykti, todėl pardaviau savo motociklą. Norėjau vykti į Turkiją, bet negavau vizos, nes buvau nepilnametis. Tada man pasakė, kad galima vykti į Rusiją. Išvažiavau su turistine viza. Sutikti irakiečiai pasakė, kad kai baigsis vizos laikotarpis, mane išsiųs į Iraką. Vienas senas egiptietis, išgirdęs mano istoriją, pasakė – “važiuok į Lietuvą, tik pasiimk pasą. Bet viešbutyje man paso niekas neatidavė, sake jog grąžins kai vyksiu namo… Aš išsigandau ir mano mintys tuo metu buvo sutrikusios. Palikau pasą ir kirtau Lietuvos sieną. Pamenu - labai apsidžiaugiau pamatęs Europos Sąjungos vėliavą, o šalia jos buvo Lietuvos vėliava. Jaučiausi labai saugus…”

Kai kolegė savanorė paprašė pagalbos, nes jai rūpėjo vaikinukas, išsiskiriantis iš būrio suaugusių vyrų, su jais kartu gyvenantis Medininkų stovykloje, mėlynuose konteineriuose, jau buvo praėję pusmetis gyvenimo Lietuvoje. Vaikinas buvo nusiminęs, depresiškas, turėjo sveikatos problemų. Labai slėgė nežinia dėl ateities ir nieko neveikimas. Gyvenimas Lietuvoje nebeatrodė nei saugus, nei laimingas, nes užrašant asmens duomenis Lietuvoje, buvo padarytos klaidos dviejuose iš trijų asmens tapatybę rodančių žodžių (vienintelis be klaidų užrašytas yra jo vardas). Ir nors vaikis, kuomet atėjo, sakė kad jam 16 metų, jam buvo atliktas kaulų tyrimas, kuris parodė, jog jam yra 19…

Ar žinojote, kad kaulų tyrimų ES institucijos nerekomenduoja naudoti amžiaus nustatymui tarp 15 ir 20, nes paklaida yra labai didelė, o šiame amžiaus tarpsnyje vystomasi labai nevienodai, o Europoje jau yra nemažai laimėtų bylų dėl tokio netikslaus amžiaus nustatymo, tačiau Lietuvoje tai vis dar yra vienintelė amžiaus nustatymo priemonė…

Taigi šis nelydimas nepilnametis pradžioje buvo apgyvendintas plaktukų muziejuje (nejuokauju, tikrai!), o vėliau - uždarytas į kalėjimams prilygstančią mėlynųjų konteinerių įstaigą. Nes niekas juo netikėjo…

Taigi nusprendėme sugrąžinti šiam vaikinui tikrą tapatybę (teisingą antrą vardą ir pavardę, užrašytus be klaidų), sugrąžinti jam tikrąją jo gimimo dieną bei lydėti su TIKRA teisine pagalba per prieglobsčio prašymo procedūrą, nes valstybės advokatas nebuvo nei karto su juo susitikęs, o berniukas nei karto nepasirašinėjo ant jokių dokumentų, nors teismai vyko…

Išvertėme įvairius dokumentus į lietuvių kalbą. Draugų pagalba surinkome lėšas advokatui. Kreipėmės į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą. Sulaukėme puikių Vaiko teisių apsaugos darbuotojų pagalbos, prisidėjo vertėjas. Taip daugelio žmonių keleto dėka po dar keleto mėnesių pavyko pasiekti, kad šis vaikis būtų perkeltas į nelydimiems nepilnamečiams skirtą įstaigą. Teisme padedant privačiam advokatui pirmiausiai buvo pakoreguoti vaikino asmens duomenys.

Deja, devyni mėnesiai sulaikymo neprisidėjo prie šio jauno žmogaus integracijos... Visa, ką patyrė, neskatino pasitikėti Lietuvos teisine sistema, todėl nesulaukęs galutinio teismo sprendimo, vaikis kartu su kitais migrantais nusprendė ieškoti laimės Vokietijoje ir pabėgo.

Vokietijoje šio vaikio istorija patikėjo – jį pripažino nepilnamečiu, apgyvendino nepilnamečiams skirtuose namuose, suteikė galimybę mokytis, įgyti profesiją.

Šiandien jis gyvena Vokietijoje. Jau pilnametis. Sako, jog vieną dieną būtinai atvažiuos mūsų, padėjusių jam, aplankyti.

„Noriu padėkoti visiems, kad man padėjote. Tiktai labai dėkoju. Lietuvoje aš nedaug pamačiau – bet iš sutiktų žmonių išmokau pamoką, kad labai svarbu yra padėti kitiems. Esu laimingas, nes studijuoju ir šiek tiek galiu dirbti. “

Kadras iš Irmos Bogdanovičiūtės tiriamosios dokumentikos „Kiti žmonės“.

Pristatome Aušrinę – tyrėją, ataskaitos „Saugaus kelio nėra. Migrantų mirtys ES-Baltarusijos pasienyje“, kuri bus publikuota liepos viduryje, bendraautorę. Prie mūsų komandos prisijungusi nuo pat pradžių, ji pasirinko bandyti užpildyti egzistuojančią institucinę spragą ir gaudama pranešimus seka, renka bei analizuoja informaciją, susijusią su dingusiais ar mirusiais asmenimis, keliavusiais per Lietuvos teritoriją ir kirtusiais pasienį. Bendradarbiaudama su dingusiųjų šeimomis ir kitų šalių nevyriausybinėmis organizacijomis, Aušrinė bando atsekti migracijos kelią bei išsiaiškinti, ar dingimas yra trumpalaikis (kai žmogus yra sulaikomas užkardose ar stovyklose), ar ilgalaikis (greičiausiai susijęs su gyvybiškai pavojingomis būklėmis, mirtimis). Atskyrus šiuos atvejus, ji gali nukreipti dingusiojo šeimą tolimesniems žingsniams, paaiškinti, į kokias institucijas reikėtų kreiptis toliau. Taip laviruodama tarp emocinių ir politinių klausimų, ką reiškia būti lojaliu savo valstybei ir ką reiškia būti išdaviku savo valstybėje, Aušrinė bando padėti dingusiųjų šeimoms ir sumažinti sistemos sukeliamą stresą bei nežinią.

Kadangi dalis žmonių, kertančių pasienį, neturi jokios legalaus statuso Lietuvoje ir oficialiai nėra jokios dokumentacijos apie jų buvimą čia, valstybinės institucijos dažnai nežino, kaip tirti tokius atvejus ir kaip su tuo susitvarkyti. Kaip sako pati Aušrinė, nėra lengva pradėti tyrimą, kai net nėra jokio įrodymo, jog asmuo buvo Lietuvos teritorijoje. Būtent tai ji ir imasi daryti – neieškodama jokių pateisinimų, ji surenka visą įmanomą informaciją tam, kad šeima galėtų gauti bet kokių žinių. Sienos grupę informacija apie žmogaus dingimą dažnai pasiekia greičiau nei vyriausybines institucijas, tad ir informacijos keliai kiek lankstesni ir spartesni. Viskas vyksta labai staigiai, todėl paieškos strategiją galima planuoti greičiau, išvengiant įvairių biurokratinių aparatų. Kiekvienas savanoris priisima asmeninę atsakomybę ir pats sprendžią, už kokią darbo dalį jis nori būti atsakingas. Taip dingusių asmenų šeimos nariai, kartais esantys net už šimtų tūkstančių kilometrų, yra tarsi paimami už rankos ir pravedami pro visus sunkiai suprantamus biurokratinius labirintus.

Aušrinės darbas be galo svarbus, nes padeda nuimti bent dalį sistemos sukeliamo streso ir sumažinti nežinomybės kančią. Pastaruoju metu, pakitus ne tik migracijos keliui, tačiau ir jos intensyvumui, dažniausiai yra susiduriama su trumapalaikiais dingimais, kuomet asmenys yra sulaikomi užkardose ar stovyklose, kirsdami Lietuvos pasienį ar keliaudami per šalies teritoriją. Nors teoriškai sulaikymo vietose žmonėms kas kelias dienas turi būti suteikta galimybė susisiekti su savo artimaisiais, praktikoje iš tikrųjų tai nelabai vyksta. Dingusiojo asmens šeimai žinant, jog jų artimasis yra kažkur Europoje, tačiau jau kelias savaites būnant neįmanoma su juo susisiekti, kyla daug nerimo. Tyčinis trukdymas susisiekti su artimaisiais tik dar labiau sustiprina šeimos patiriamą stresą, kurį Aušrinė ir siekia sumažinti.

Aušrinė teigia, jog šį emociškai sunkų darbą tęsti jai padeda jausmas, jog esi reikalingas, o tavo darbas – prasmingas. Galimybė šeimai pasakyti, jog viskas bus gerai atneša pilnatvės jausmą. Taip pat padeda ir savanorių bei organizacijų bendradarbiavimas, supratimas, kad problema nėra izoliuota vienos valstybės kontekste, o aprėpia mus visus – tai leidžia jaustis mažiau vienišu. Skausmingiausia tuomet, kai nežinomybė tęsiasi, o atsakymo – nėra. Sunkiausia susitaikyti su pasauliu, kurio netekome – daug smarkiau paveikia gyvenimas, kurio galbūt nebematysime, nei pati mirtis.

 

„Dėl trapios saugumo situacijos ir kaimyninėse valstybėse vykstančių konfliktų rekomenduojama susilaikyti nuo kelionių į Eritrėją.“

„Šiuo metu Eritrėjos piliečiai susiduria su geriamojo vandens trūkumu.“

„Rekomenduojama įvertinti būtinybę keliauti į Kamerūną dėl prastos saugumo padėties regione.“

„Šalyje išlieka aukšta terorizmo grėsmė, savižudžių išpuoliai nusinešė šimtus gyvybių.“

„Šalyje dažnai susiduriama su kuro trūkumu, dažni elektros tiekimo sutrikimai.“

Tai tik kelios eilutės iš Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos informacinių pranešimų, norintiems keliauti į Eritrėją ar Kamerūną.

Kodėl šias dvi menkai susijusias šalis sugrupavome į vieną postą? Nes pažįstame vieną eritrietiškai - kamerūnietišką, o dabar jau galima pridėti, kad ir lietuvišką, šeimą.

Sienos Grupė dar pernai metais susipažino su pabėgėle iš Eritrėjos. Ji į Lietuvą atvyko 2021 m., mūsų šalyje jai suteiktas prieglobstis. Moteris čia sutiko savo širdies draugą iš Kamerūno, jo prieglobsčio prašymas buvo atmestas.

Pora, dalindamiesi buities naštą, šiandien augina kartu mažą vaiką. Atsižvelgiant į tai, kad tėtis rūpinasi vaiku ir susikūrė naują gyvenimą, jis kreipėsi į Migracijos departamentą, prašydamas persvarstyti sprendimą išsiųsti jį iš Lietuvos.

Migracijos departamentas, visiškai neįvertinęs pareiškėjo argumentų ir neatsižvelgdamas į vaiko interesus, šį prašymą atmetė. Šeimai, išvertus teisinę kalbą į plačiau suprantamą, buvo pasiūlyta išvykti kartu iš Lietuvos ir kurti šeimyninį gyvenimą Kamerūne arba motinai su vaiku likti Lietuvoje, o vaiko ir tėčio ryšį užtikrinti bendraujant nuotoliniu būdu.

Džiaugiamės, kad teisinės valstybės principai suveikė, ir toks institucijų veikimas nebuvo toleruojamas. Sienos Grupės ir ReLex Law Firm dėka, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šį Migracijos departamento sprendimą panaikino ir įpareigojo instituciją iš naujo įvertinti pareiškėjo prašymą.

Panašų sprendimą neseniai priėmė ir Regionų administracinis teismas kitoje mūsų ir ReLex Law Firm inicijuotoje byloje. Šioje byloje buvo sprendžiama dėl Kongo Demokratinės Respublikos piliečio, kurio prieglobsčio prašymas buvo atmestas, išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Jis – naujagimių dvynukų tėtis, vaikai - kaip ir jų motina - Lietuvos piliečiai.

Teismas įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo įvertinti, ar teisės į šeimą ribojimas, netgi kai siekiama apsaugoti nacionalinius interesus, šiuo atveju yra proporcingas siekiamam tikslui ir nustatė, kad siūlymas prieglobsčio prašytojui pateikti prašymą susijungti grįžus į kilmės valstybę, nėra suderinamas su pareiga neriboti šeimos gyvenimo labiau negu tai yra būtina.

Sienos Grupė ir toliau deda dideles pastangas, kad šeimos, kuriose yra vaikų, turėtų galimybę augti kartu su abiem savo tėvais, nepaisant jų kilmės šalies ir dabartinio jų teisinio statuso.

Nuotraukoje: pasiruošta eritriečių-kamerūniečių kilmės mažojo Lietuvos gyventojo, kuris beje labai mėgsta žmogų-vorą, vienerių metų gimtadieniui, jame Sienos Grupė labai smagiai sudalyvo. 🥳

Strateginį bylinėjimąsi ir pasienio istorijų pasakojimą finansuoja Atviros Lietuvos fondas.

 

Mus pasiekė liūdna žinia apie išskirtą šeimą. Kūdikio, Lietuvos piliečio, tėtis iš Lietuvos buvo išsiųstas į kilmės valstybę — Nigeriją. Turimais duomenimis, Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai jį sulaikė šeštadienį, savo namuose. Jis laikė vaiką ant rankų, kai pareigūnai, nukreipė ginklą į užsienietį ir išvedė jį iš namų. Su šeima asmuo susisiekė jau iš Nigerijos. Nors nepriklausoma išsiuntimų stebėsena yra įtvirtinta įstatymu, apie šią deportaciją pareigūnai stebėtojų neinformavo.

Primename, kad jei jūsų aplinkoje yra žmonių, kurie sukūrė šeimą po to, kai jų prieglobsčio prašymas buvo atmestas, jie turėtų kreiptis į Migracijos departamentą, prašydami persvarstyti išsiuntimo sprendimą. Migracijos departamentui atsisakius peržiūrėti sprendimą, byla persikelia į teismą. Tai savaime neužkerta kelio asmens išsiuntimui, tačiau turint įrodymų, kad išsiuntimas yra vykdomas, teismo galima prašyti reikalavimo užtikrinimo priemonių (RUK), kurios išsiuntimą sustabdo. Kritiniais atvejais dėl laikinųjų apsaugos priemonių taip pat galima kreiptis ir į Europos Žmogaus Teisių Teismą.

Deja, tenka apgailestauti, kad VSAT pareigūnai ignoruoja individualias aplinkybes, pasikeitusią asmens situaciją, kurią įvertinti reikalauja teisės aktai. Iki pat išsiuntimo VSAT nepateikia jokių įrodymų apie tai, kad deportacija, kuri nebuvo vykdoma trejus metus, tapo galima.

Išsiuntimas yra vykdomas tokiu metu, kai žmogui nebėra įmanoma užtikrinti galimybės pasinaudoti procesinėmis teisėmis. Šiuo atveju, užsienietis buvo sulaikytas be įspėjimo, šeštadienį. Net jei vyrui ir būtų pavykę kreiptis į teismą, teismas, vargu, ar per 1 d.d. būtų spėjęs išnagrinėti prašymą dėl RUK taikymo. Tokiu būdu iš užsieniečio iš esmės yra atimama teisė veiksmingomis teisinėmis priemonėmis ginti teisę į privataus gyvenimo neliečiamumą (EŽTK 8 ir 13 str.).

 

Prie Sienos Grupės telefono nuolatinius budėjimus savanoriai pradėjo 2021 metų lapkričio mėnesį. Taigi jau treti metai.😫

Dėl būtinybės kuo skubiau suteikti humanitarinę pagalbą migruojantiems žmonėms prie telefono budima dienomis ir naktimis. Jau daugiau nei metai, aprimus situacijai pasienyje arba tiesiog informacijai apie tokius atvejus mūsų nepasiekiant, telefonas vis tiek yra aktyvus.

Žmonės kasdien kreipiasi įvairiausiais klausimais, kurie puikiai iliustruoja, su kokiomis problemomis susiduria Lietuvoje pradedantys gyventi arba bandantys/bandę ją pasiekti žmonės.

Kad susidarytumėte įspūdį, kuo pagalbos besikreipiantys žmonės gyvena, dalinamės su jumis lygiai vienos savaitės pagrindiniais įvykiais:

• Tėvas teiraujasi dėl savo dingusio sūnaus, kuris paskutinį kartą buvo Latvijoje. Vaikinas dingo kartu su aštuonių žmonių grupe, kurių lokaciją mūsų savanorei pavyksta nustatyti.
• Šeima, jau tris metus esanti Minske ir bandanti gauti prieglobstį Lietuvoje per Lietuvos Ambasadą susisiekia pasakyti, jog nebegali likti Baltarusijoje dėl besibaigiančios vizos. Per porą akimirkų vyras į telefoną parašo virš 200 žinučių, kuriose atsispindi desperacija, tačiau jiems niekuo negalime padėti, kaip tik liūdyti, kad oficialiai deklaruojamas būdas pasiprašyti prieglobsčio yra tik imitacinis. Bandome juos emociškai palaikyti per atstumą bei pateikiame kitos nevyriausybinės organizacijos kontaktą, jeigu nuspręstų legaliai kirsti sieną link Lietuvos gavę išvykimo vizą.
• Vaikinas, įtariantis sergąs lytiškai plintančia liga, nedrąsiai kreipiasi norėdamas paklausti, kur galėtų pasidaryti testą.
• Neseniai dviejų vaikų susilaukęs tėvas prašo pagalbos susirandant darbą. Jis nori uždirbti šeimai pinigų, tačiau vis negauna leidimo dirbti.
• Gauname žinių, kad į Lietuvą įleista penkių kubiečių grupė, trys iš jų - tėvai su kūdikiu - vieno pasienio miesto ligoninėje, dvi moterys - jų giminaitės - nežinia kur. Savaitės pabaigoje gauname žinių kad jos „sumuštos, praleido tris paras miške, dabar vėl Minske“. Tiesiogiai su moterimis susisiekti ir tikslių aplinkybių išsiaiškinti kol kas nepavyksta.
• Moteris šiuo metu gyvenanti stovykloje pasidalina, jog sunkiai išgyvena darbuotojų replikas, sakančias, jog čia ji yra nelaukiama ir turėtų grįžti į savo šalį. Ji šiuo metu laukiasi.
• Vyras praneša, jog bent tris jo draugus ryte deportavo atgal į Iraką. Informacija sutampa su vieno jų teisininkės duomenimis.

Tuo pačiu sakome visiems prie Sienos Grupės prisijungiantiems savanoriams AČIŪ, kad randate jėgų išbūti ir palaikyti žmones šiose emociškai nelengvose temose.

 

Lenkijos pasienyje neslūgstant įtampai, netgi jai kylant, ribojimams grįžtant į 2021-ųjų lygį, Lietuvoje - keistai ramu.

Lenkai turi aukštesnę sieną nei mes ir labiau militarizuotą pasienį, tačiau nepaisant to - didesnius migrantų srautus. Latviai - taip pat. Kodėl Lietuvoje dabar taip keistai ramu - galbūt atsakys istorikai, tikėkimės greitai, skaitydami Kremliaus ir Minsko archyvus.

Kol Lietuvoje ramu, pasieniečiai turi laiko stebėti meškiukus 🐻 (nuoroda komentaruose), o mes - vis dar judam į pasienį, tik ieškodami jau ne vien žmonių grupių, bet ir tam tikrų ženklų - pasienio ruože paliktų migracijos kelio pėdsakų.

Aktyvių migracijos takų regionai ilgainiui tampa, anot amerikiečių antropologo Jason De Leon vietovėmis su neužkastais kapais - „land of open graves“ . Nuolat turime priminti žmonėms, kad jau yra patvirtintos 3 migrantų mirtys Lietuvos pasienyje - vieno iš jų tebuvo rasti kaulai.

Vienas Lietuvos vidaus reikalų sistemos pareigūnas žuvo statydamas tvorą. Lenkijoje migrantų mirčių skaičiai žymiai didesni, neseniai tarnybos metu nužudytas karys. Beteisėje pasienių zonoje žudikas vargu ar bus surastas ir nuteistas. Visi mirusieji tesiilsi ramybėje ir visų artimieji nusipelno užuojautos. Jokių mirčių pasieniuose neturėtų būti.

Nors pastaruoju metu nesutinkame keliaujančių grupių, tęsiame patruliavimo ir paieškų žygius.

Ieškome ir randame ženklų. Guminis batas, pigus, nepatvarus, iš Gardino arba Minsko turgaus, esame tokius matę ant migrantų kojų ir pakeitę geresniais. Perplyšęs telefono pakrovėjo laidas, miško gilumoj. Striukė. Plastikiniai vandens buteliai.

-Kodėl kažkas čia stovyklautų?

-Keistas ženklas išpurkštas aeorozoliniais dažais ant kaimo keliuko. Dronams? Čia, įdomu, pasieniečių ar kontrabandininkų?

-Laba diena, jūs vietinis? Sutikote migrantų? Kodėl bijojote? Saugiau dabar?

-Sveiki pareigūnai. Ne, čia nereikia leidimo. Taip, turime dokumentus. Daug darbo dabar?

-O, jau yra žemuogių!

-Čia pasieniečių bokštelis toks? Ne, čia medžiotojų.

Tęsime šiuos pasienio žygius ir pasakosime Jums toliau kokius keistus ženklus radome ir ką išgirdome. Jeigu norite prisijungti - brūkštelkite mums žinutę.

Jeigu gyvenate pasienyje, ir norėtumėte, kad apsilankytume jūsų apylinkėse - duokite žinią.

Iki pasimatymų, Sienos Grupė

 

Mūsų sutiktas vaikinas iš Kongo Demokratinės Respublikos į Lietuvą atvyko 2021 m. Kaip ir visi, jis buvo sulaikytas be jokio sprendimo ir teisės jį apskųsti. Po daugiau nei metų išėjęs į laisvę, sukūrė šeimą. Viename iš didžiųjų Lietuvos miestų, kongiečiui ir lietuvei gimė dvynukai. Dėl pasikeitusių aplinkybių — atsiradusios Lietuvos piliečių šeimos, kuria turi rūpintis ir atsižvelgiant į geriausią vaikų interesą, jis paprašė Migracijos departamento, kad sprendimas išsiųsti jį iš šalies, būtų persvarstytas. Užsieniečio prašymas buvo atmestas, skundas dėl prašymo šiuo metu nagrinėjamas teisme.

Pasibaigus užsieniečio registracijos pažymėjimo galiojimo laikui, tam, kad ir vėl galėtų dirbti, jis turėjo atnaujinti dokumentą Migracijos departamente. Su nerimu stebėjome situaciją. Iš patirties žinome, kad neretai, šiuo tikslu atvykusius asmenis, pasieniečiai sulaiko ir baugina išsiuntimu. Taip nutiko ir šįsyk. Pirmos instancijos teismas patenkino prašymą sulaikyti užsienietį, tačiau trumpiau nei to prašė pasieniečiai, o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas priėmė sprendimą apskritai neriboti užsieniečio judėjimo laisvės.

Skamba, lyg situacija išsisprendė, tačiau užsieniečio deportacijos klausimas lieka atviras, kol bylą nagrinėja teismas. Galime tik įsivaizduoti, kokius emocinius išgyvenimus ir kančias patiria žmonės, kurie augina du kūdikius, kai kaip damoklo kardas virš jų šeimos židinio nuolat kabo išsiuntimo grėsmė. Kaip jaučiasi mama, likusi namie viena su vaikais, kai tėtis yra sulaikomas kelioms savaitėms, nors paprasčiausiai nuvyko į instituciją prasitęsti dokumento galiojimo.

Sienos Grupė ypatingai didelį dėmesį skiria šeimoms. Esame įsitikinę, kad visi vaikai turi teisę augti globojami abiejų tėvų. Deja, nepaisant krūvos teisės aktų, kurie aiškiai įpareigoja valstybę priimti sprendimus, primiausia atsižvelgiant į vaiko interesą, mūsų institucijas dar tenka tuo įtikinėti. Matėme ir sprendimų, kuriuose Migracijos departamentas tėvams su savo vaikais siūlo bendrauti nuotoliu, jau esant kilmės valstybėje. Taip ir norisi paklausti politikų, valstybės tarnautojų: ar jūsų vaikai tikrai užaugtų sveiki ir laimingi, jei viskas, ką galėtumėte dėl jų padaryti, tai — vaizdo skambutis esant už tūkstančio kilometrų?

 

Lankome Lietuvos — Baltarusijos pasienį. Pasienio ruožas, 5km palei visą Lietuvos Baltarusijos sieną, sudaro 5 proc. viso Lietuvos ploto. Tai ne taip ir mažai. Įbauginti „migrantų krizės“ bei pasimetę dėl nuolat besikeitusių pasienio lankymo taisyklių kai kurie žmonės vengia ten apskritai važiuoti. O be reikalo. Lietuvos mažai, neapleiskime tų 5 proc. teritorijos. Jie labai įdomūs. Sienos Grupė nuo pavasario organizuoja žygius — pažinti tas vietas, išgirsti vietinių istorijas apie praėjusią (tebevykstančią?) „krizę“, sužinoti, kuo dabar gyvena mūsų pasieniečiai.

Yra dingusių be žinios migruojančių žmonių, tai lyg adata šieno kupetoje — bet gal kažką rasime, kažkokį siūlo galą.

Kai kuriems iš mūsų tai būna it gydanti kelionė į vietas, kur buvome 2021, 2022 metais, per krizės epogėjų. Nevalingai šmėsteli prisiminimai važiuojant tais pačiais keliais, tik dabar neapsnigtais. Nauji savanoriai pažįsta pasienį, ir save jame, jeigu krizė vėl smogtų.

Paklausėmė savanorių, kas labiausiai įstrigo per paskutinį pasienio žygį:

• kad man visdar dreba balsas pasakojant 2021-ųjų žiemos istorijas
• kad koncertina jau apaugusi vijokliais
• begančių stirnų žingsniai naktyje
• „o jus kartais ne iš Sienos Grupės?“ — vietinių reiverių klausimas prie laužo
• bažnyčios bokštai, kurie matosi, o sekmadieniais ir girdisi, bet jie už tvoros, Baltarusijoje
• - Šitas miestelis truputį kaip Twin Peaksas.
• - Žinok man ne, man Druskininkai Lietuvos Twin Peaksas
• šitie žmonės atrodo kaip vokiečiai, bet kalba lietuviškai.
• pustuštis kaimas, su NT brokerių plakatais ant trobų.
• pasieniečiai, draudžiantys eiti ten, kur mums galima eiti.
• kaip Sienos grupės istorijos apie patirtis šiose vietovėse suteikė papildomų atspalvių erdvei
• jausmas, kad šitam miške jau esu buvęs.
• Pareigūnų liemenės išpuoštos ginklais. Apėmė kažkoks azartas — o kas jei dabar pradėsiu bėgti?
• Y. N. Harari rašė, kad „be objektyviosios upių, medžių ir liūtų tikrovės, mums yra įsivaizduota dievų, nacijų ir korporacijų tikrovė. Ilgainiui pastaroji darėsi vis svarbesnė ir šiandien pats upių, medžių ir liūtų išlikimas priklauso nuo malonės tokių įsivaizduotų esybių kaip dievai, nacijos ir korporacijos“. Kaip ryšku tai čia — tikrove tampa ne fizinis kūnas, o asmens tapatybę patvirtinantis dokumentas, skaičiukai ir leidimo numeriukai, arba jų neturėjimas.
• nustebę žvilgsniai savaitgalinių kaimo gyventojų, kad mes einam ten, kur jie neina. tad vistik, kas čia vietinis, o kas pašalietis?
• Kažkokia keista erdvė, kupina nerimo, nepasitikėjimo ir įtarumo. Šalta ir aštri koncertina grasina apie skausmingas pasėkmes, jei nepaisysi žaidimo taisyklių. Lengva suprasti, kaip žmogiškumas čia tampa nusikaltimu.
• įsivaizduoju, kaip pasienietis skenuodamas mus vanagišku žvilgsniu turi kažkokią skalę, kuria nuo 0 iki 100 nustato mūsų keliamą grėsmę sienai ir valstybei.
• kol ilgokai tikrino mūsų dokumentus, pasieniečiai maloniai pasisveikino ir nieko neklausinėdami praleido kažkokį kitą automobilį. Tai buvo medžiotojai. Išeitų — medžioti stirnas galima, o jomis tiesiog pasigrožėti — jau kažkas įtartino. Panašiai ir su pagalba migruojantiems žmonėms.

 

Kuomet Vidaus reikalų ministrė 2021-ųjų rudenį paskelbė, kad „stabilizavo“ pasienio migracijos krizę mūsų pasienyje - mirtys, nušalimai, žmonių dingimai be žinios - kaip tik prasidėjo.

Prabėgus beveik trejiems metams „stabilizuota“ migracijos situacija mūsų šalyje atrodo maždaug taip:

dėl tvorų bei kamerų fiziškai silpnesni ir techniškai prasčiau pasiruošę migruojantys žmonės, vos kirtę sieną yra pagaunami ir apgręžiami - jie neturi laiko susisiekti su mumis, ar kitomis humanitarinės pagalbos organizacijomis, taigi yra apgręžinėjami - dažnai - ne vieną kartą į Baltarusiją, pakliūna į pasienio ping-pongą.

Stipresni, geriau pasiruošę, ar tiesiog tie, kuriems pasiseka išvengti pasienio pingpongo, pakliūna į kitą žaidimo lygmenį - „kaubojišką ruletę“ - keliones žmonių gabentojų bagažinėse, furgonuose, perpildytuose automobiliuose.

Tokių automobilių gaudynėse Lietuvoje jau žuvo 3 migruojantys žmonės. Neseniai skaitėmė, kad Lietuvos viduryje, netoli Kėdainių stebint tokias gaudynes, širdies liga paūmėjo „niekuo dėtai“ vietinei moteriai. Moteris išgyveno.

Kita moteris - neišgyveno. Prahos priemiesčiuose sulaikytame vilkike rasti 30 migrantų, viena iš jų - moteris be gyvybės ženklų. Vilkikas buvo su lietuviškais numeriais. Ieškome daugiau informacijos apie keliavusiųjų ir mirusiosios pilietybes, bei vilkiko ryšį su Lietuva.

Ar ši moteris ir kiti, kelių gaudynėse žūstantys - „hibridinio karo kulkos“ ar hibridinio karo aukos? O gal tiesiog žmonės, kurių sveikatos ir gyvybės nesugebėjome užtikrinti. Neatiduokime Lukašenkai nei 10 km pasienio ruožo, nei Lietuvos vidurio. Nei Prahos priemiesčių. Kai ten miršta žmonės - tai yra mūsų atsakomybė.

Lietuvos pasienio krizė nėra ir niekada nebuvo „stabilizuota“. Ji yra arba „stumdoma“ pirmyn atgal į Baltarusiją, arba „eksportuota“ gilyn į Šengeną.